Battlefield: Bad Company
Visų pirma, tai Battlefield: Bad Company. Pirmoji dalis pasirodė dar 2008-aisiais PS3 ir X360 konsolėms. Kažkokių ypatingų ženklų, kad pasirodė TOKS žaidimas tikrai nebuvo. O juk Bad Company tuo metu buvo bene geriausias FPS visoje rinkoje – įtraukianti istorija, savotiški veikėjai, smagus gameplay‘us, dar niekur taip gerai neišvystyta griovimo galimybė, savita atmosfera. Žodžiu, pliusus galima vardinti ir vardinti. Vien ko vertas tinklo režimas. O kodėl Bad Company liko nepastebėtas? Greičiausiai dėl to, jog dar tuomet vadinamųjų naujos kartos konsolių rinka per daug nebuvo įsibėgėjusi ir niekas į X360 ir PS3 žaidimus per daug dėmesio nekreipdavo. Aišku būdavo pavydžių žvilgsnių link konsolistų pusės, bet tuo ir pasibaigdavo visas dėmesys. Bėgant laikui pagal grafiką PC pasivijo konsoles, o dar vėliau net pralenkė, todėl visi ir pamiršo blogąją kompaniją. Bet... Bet tuomet pasirodė Bad Company 2, o toliau ir patys viską žinote...
Condemned: Crinimal Origins
Dar vienas mažiau pastebėtas žaidimas yra Condemned. Negirdėtas pavadinimas? Nieko nuostabaus, juk ne kiekvieno žaidimo reklaminei kampanijai skiriama tiek daug, kiek moderniojo karo. Turbūt aišku, ką turiu galvoje. Taigi kas tas Condemned? Condemned – pirmojo asmens siaubo žaidimas, kur mums tenka detektyvo rolė, besivaikant žudiką maniaką. Atrodo gan standartinė istorija, bet visas jos pateikimas ir atmosfera nerealiai kabina. Nors žaidime veiksmas vyksta ir pirmuoju asmeniu, bet jokių didelių šaudymų ir gaudymų čia nėra. Jūsų ginklai – įvairūs strypai, kėdės, vandentiekio vamzdžiai ar kitos aplinkos detalės. Visos aplinkos yra niūrios ir už kiekvieno kampo tyko vis po kokį banditėlį, pasirengusį jus užlenkti. Šokinėjimai nuo kėdės garantuoti. Siūlyčiau išbandyti Condemned, nes tai buvo vienas pirmųjų žaidimų, kurie parodė, kas yra baimė. Vėliau sekusi antroji Condemned dalis nebuvo tokia sėkminga vien dėl to, jog pasirodė tik konsolėms ir viskas buvo labiau orientuota į veiksmą, o ne į aplinkas ir jų šiurpumą.
XIII (Thirteen)
XIII buvo vienas geriausių mano kada nors žaistų FPS. Rimtai. Pieštinė grafika bei visas pateikimas buvo vienas iš pačių didžiausių kabliukų – dar niekur nebuvo matyta, kad garsai būtų perteikiami žodžiais ar vietoj video intarpų būtų komiksai. Taip pat greit įtraukia istorija, kuri, nors iš pradžių atrodo nuvalkiota, bet vėliau smarkiai suintriguoja ir skatina lėkti per žaidimą per daug nesižvalgant. XIII tikrai nėra trumpas žaidimas, bet žaisti nepabosta, kadangi misijų ir aplinkų įvairovė neleidžia pajusti monotonijos. Neveltui žaidimą kūrė Ubisoft. Bet kas gi lėmė, jog XIII, sulaukęs gana aukštų vertinimų, taip neišpopuliarėjo ir netapo hitu? Greičiausiai tai kalti panašiu metu pasirodę tokie žaidimai kaip Call Of Duty ir Rainbo Six 3 – gera vieno žaidėjo kampanija su dar geresniu daugelio žaidėjų režimu, kuo negalėjo pasigirti XIII. Nepaisant tinklo režimo, vieno žaidėjo kampaniją išbandyti tikrai verta – XIII jus nustebins savo humoru, misijomis ir ne tik. Beje, pažaidus siūlyčiau pažiūrėti ir to paties pavadinimo filmą, kuris sukurtas pagal žaidimą – šis taip pat niekuo neprastesnis.
Indigo Propehcy: Fahrenheit
Apie Heavy Rain yra girdėję daugelis – kvapą gniaužianti trileris, kiekviename žingsnyje leidžiantis priimti sprendimus, kurie daro įtaką tolimesnei žaidimo eigai. Visi iš pavydo galėjo nusigraužti nagus, kadangi šiuo žaidimu galėjo džiaugtis tik PS3 savininkai. O gal vertėtų grįžti atgal ir pažiūrėti, gal visgi žaidimų rinkoje buvo kažkoks panašus produktas? Be abejo tai tų pačių Quantic Dream kūrinys Fahrenheit arba kitaip dar žinomas Indigo Prophecy. Fahrenheit pasirodė dar 2005-aisiais bei pasižymėjo dar niekur nematytais gameplay‘aus ypatumais – tai buvo tarsi interaktyvus filmas, kurio įvykiai priklausė nuo žaidėjo pasirinkimų. Fahrenheit buvo bene pirmasis žaidimas, kur svarbiausia buvo istorija, o ne veiksmas. Būtent ji ir buvo pagrindinis variklis žaidžiant. Daugelį atbaidė veiksmo ir iššūkių trūkumas – tuo metu žaidimų rinkos Everesto viršūnėje puikavosi FPS ir Action žanrai, kur patys suprantate ko yra daugiausiai. Tik vėliau, pristačius Heavy Rain, visi išsižiojo – žaidimai gali būti ir tokie? Visi tik ir laukė, kol jis pasirodys, o pasirodžius pasipylė pagyros. Visgi daugelis pamiršo, jog viskas prasidėjo nuo Fahrenheit, kurį siūlyčiau išbandyti tiek Heavy Rain fanams, tiek naujovių ištroškusiems žaidėjams.
Brutal Legend
Sunkiosios muzikos fanai šio žaidimo nepastebėti paprasčiausiai negalėjo. Taip, aš kalbu apie Brutal Legend. Brutal Legend – veiksmo bei realaus laiko strategijos mišinys, kur mums tenka heavy metal grojančios grupės lyderio vaidmuo. Visa istorija yra užpildyta fantastikos elementais, kuriuos nuolat lydi įspūdingas garso takelis. Žaidėjams tenka klaidžioti po milžinišką pasaulį, kurio pagr. tema yra būtent sunkioji muzika. Atmosfera ir nuolat fone skambanti įspūdinga muzika užgožia visus Brutal Legend minusus, nors monotonija vis dar jaučiasi. Iš tikrųjų žaidimą apžvalgininkai įvertino gan palankiai. Gaila, kad to paties negalima pasakyti apie žaidėjus – greičiausiai ta monotonija ir atbaidė juos. Dar vienas minusas yra tas, jog Brutal Legend gali mėgautis tik PS3 ir X360 savininkai...
